Suvalkų kraštovaizdžio parkas

spk

Suvalkų kraštovaizdžio parkas tai vienas gražiausių Lenkijos kampeliu. Vietinius ir užsienio turistus patraukia ir pavergia unikalus poledynmečio kraštovaizdis su daugybe įvairių naujo glacialinio reljefo formų (keimai, ozai, morenos, upių slėniai, uolienos, latakiniai ežerai). Suvalkų kraštovaizdžio parką lankyti įgalina daug pėsčiųjų takų, kurių bendras ilgis siekia virš 74 km bei pažymėti pažinimo takeliai („Juodosios Ančios slėniu“ (Doliną Czarnej Hańczy), „Medžiai ir krūmai buvusiame Stara Ančioje dvare“ (Drzewa i krzewy parku podworskiego w Starej Hańczy), „Į pilies kalną“ (Na Górę Zamkową), „Kerpės“ (Porosty), „Suvalkų kraštovaizdžio parko uolos ir mineralai“ (Skały i minerały Suwalskiego Parku Krajobrazowego), „Šešupės šaltiniai“ (U źródeł Szeszupy), „Aplink Jačnos ežerą“ (Wokół jeziora Jaczno). Parko teritorijoje pažymėtos taip pat ir dviračių trasos: „Aplink Ančios ežerą“ (Wokół jeziora Hańcza“, „Į pilies kalną“ (Na Górę Zamkową), „Į Ciso kalną“ (Do Góry Cisowej) bei „Juodosios Ančios slėniu iš Suvalkų į Suvalkų kraštovaizdžio parką“ (Doliną Czarnej Hańczy z Suwałk do Suwalskiego Parku Krajobrazowego). Suvalkų kraštovaizdžio parko būstinėje Malesovizna-Turtulyje veikia turizmo informacijos punktas, kuriame galima įsigyti leidinius apie gamtą ir turizmą, išsinuomoti turizmo įrangą ir teikiantis turistams laužavietes. Suvalkų kraštovaizdžio parke yra maudynės Sidoruvkoje (prie Šiurpilio ežero), Smolnikuose (prie Juodojo ežero) ir Stara Ančioje (prie Ančios ežero). Turistai gali aktyviai praleisti laiką Suvalkų kraštovaizdžio parke ir pasinaudoti nardymo Ančioje (giliausiame Lenkijos ežere) arba jodinėjimo kursais, žvejoti švariausiuose Lenkijos ežeruose, dalyvauti baidarių kelionėje per Šešupę, išbandyti savo jėgas linų parke „Jotvingių tvirtovė“ (Twierdza Jaćwingów). Žiema galima slidinėti Jesionovo kalne, pasivažinėti rogėmis su arkliais ir išsimaudyti pirtyje (tradicinėje garinėje pirtyje). Verta paragauti regionalinių patiekalų bei puikių fermentinių sūrių ir medaus iš ekologiškų ūkių. Turistams pateikiama turtinga agroturistinė bazė Blaskoviznoje, Bachanove, Merkinėje, Pželomkoje, Sidoriuose, Smolnikuose, Šiurpilyje ir Udziejeke. Kaip didžiausia Suvalkų kraštovaizdžio parko turizmo atrakcija yra:

Ežeras Ančia, giliausias ežeras Lenkijoje ir žemumos Europoje (didžiausias gylis – 106.5 m, vid. 38.7 m, tūris 120.4 mln m3, paviršius 305 ha, pakrantės ilgis 11750 m). Ežero vandenys užpildo gilų poledynmečio lataką. Unikalus yra Ančios paplūdimys, padengtas plačiais rieduliais. Riedulių susikaupimas susiformavo užsigulėjusio negyvo ledo grusto ežero latake lydymo metu. Didžiausias iš riedulių – pasienio akmuo (daugiau 11 m perimetro) – gamtos paminklas, guli rytiniame ežero krante. Ežero dugnas pasižymi stačiais šlaitais. Uolietuose Ančios krantuose praktiškai nėra augalijos. Panardinta augalija sudaro plačias povandenines pievas, kuriose auga būdingos švariam, skaidriam ir giliam vandeniui augalų rūšys (maurabragis: stambusis, šiurkštusis ir šeriuotasis – kalnų ežerų maurabragis, žemumoje sutinkamas tik Ančioje). Dėmesio verta ežero Ančia bestuburių fauna, o ypatingai, retai sutinkami Lenkijos ežeruose stenoterminių vėžiagyvių grupės (mėgstantys šaltį ir deguonį): tarp jų Pallasea guadrispinosa – vėžiagyviai iš šoniplaukų būrio (poledynmečio reliktas), Eurytemora gracilis – irklakojai – rūšys Lenkijoje sutinkama tik Ančios ežere (būdingi Sibiro upėms). Iš žuvų verta paminėti: syką, sieliavą, stintą, ungurį, lydeką bei tokias retenybes kaip ežerinis upėtakis, paprastoji rainė (saugoma), paprastasis kūjagalvis, raibapelekis kūjagalvis (saugoma) – rūšis, kurios niekur Lenkijos žemumos ežeruose nėra išskyrus Ančią. Dėl unikalių ežero savybių 1963 metais čia buvo sukurtas vandens ir kraštovaizdžio draustinis „Ežeras Ančia“ (Jezioro Hańcza).

Juodosios Ančios slėnis, Juodoji Ančia tai didžiausia Suvalkijos upė. Ji prasideda parko buferinėje zonoje, netoli Oklinų kaimo. Kaip nedidelis srautas, Stara Ančioje, ji įkrenta į Ančios ežerą, kurį palieka Bachanove, kaip greitas srautas su dideliu nuosmukiu (24 m 1.3 km atkarpoje), garsiai ošiantis tarp daugumos riedulių, kurie guli upės vagoje. Atkarpoje nuo Bachanovo iki Turtulio upės slėnis yra siauras, plotis ne didesnis nei 250 m ir virš 30 m gylio. Slėnio viduryje tęsiasi, trylikos kilometrų atkarpoje, 13 pailgų kalvų. Tai yra Turtulio ozas – gražiausias ozo pavyzdys Lenkijoje! Ozas tai kalva, kurioje stovi Suvalkų kraštovaizdžio parko būstinės pastatai, o du sekantys tai salos mariose. Už Banachovo Juodoji Ančia sulėtina savo eigą, o prie Turtulio žiūrime į ją kaip į Turtulio tvenkinio lagūną. Už Turtulio siauras latakas virsta plačiu 1 km upės slėniu, apaugusiu upių pakrančių mišku, kuriame vingiuoja Juodoji Ančia. Upe ir jos slėniu galime grožėtis keliaujant pažinimo taku „Juodosios Ančios slėniu“ (Doliną Czarnej Hańczy).

Bachanovo riedulynas prie Juodosios Ančios – rezervatas, esantis į pietus nuo ežero Ančia Juodosios Ančios slėnyje – tai pievos dalis, kurios plotas 0.98 ha, kuriame yra daug riedulių, kurių skaičiuojama apie 10.000 vnt, perimetru nuo 0.5 iki 8 metrų. Rieduliai guli 4 terasose: Juodosios Ančios vagoje, slėnio apačioje, terasoje (10 m virš upės vandens veidrodžio), zandro paviršiuje (25 m virš vandens veidrodžio). Ledyno atgabenti iš Skandinavijos rieduliai buvo atidengti kai ledynai ir upių ledynai nuskalavo Bachanovo ozą, kiek senesnį nei Turtulio ozas. Dėl ozo dambos nuskalavimo visos smulkesnės frakcijos (dumblas, dulkės, smėlis, žvyras, akmenukai) buvo nuskalauti ir pernešti žemiau su vandens srove. Liko vien rieduliai, nes juos transportuoti buvo sunkiau. Siekiant apsaugoti reliktinį poledynmečio kraštovaizdį, nedidelė lauko dalis yra saugoma kaip gamtos rezervatas (1972 m.).

Ciso kalnas – „Suvalkų Fudzijama“
Reguliarios kūginės formos pakilimai, vadinami „Suvalkų Fudzijama“, „Gulbiniškių kalnas“ arba „Nubarstytas kalnas“, kurio pavadinimą liaudies legenda sieja su prie kalno esančiu ežeru Kopanė (iškastas). Pagal šią legendą, kalnas buvo dirbtinai supiltas iš žemės, kuri buvo išgauta iš tos vietos, kur dabar yra ežeras. Ciso (Kukmedžio) kalnas pavadinimas suteiktas buvo, greičiausiai todėl, kad kadaise jo viršūnėje augo didelis kukmedis. Geologiniu atžvilgiu, kalnas, kurio aukštis 256 m virš jūros lygio tai taisyklingoji galinė morena. Tai puikus parko apžvalgos taškas, iš čia tęsiasi plati Šešupės baseino panorama, kurio dugnas padengtas daugybės ežerų, laukų, pelkių ir kalvų, sukuriant nepakartojama kraštovaizdį.
Vodzilkiai – sentikių kaimas
Vodzilkius įkūrė rusai, 1788m, kurie atsirado, ieškant prieglobsčio nuo persekiojimo savo tėvynėje. Tai buvo religiniai bėgliai, priversti palikti Rusiją po liturginių knygų ir apeigų cerkvėje pertvarkymų, kuriuos padarė XVII amžiuje Rusų patriarchas Nikonas. Dalis dvasininkų ir tikinčiųjų nesutiko su pokyčiais, kas lėmė cerkvės susiskaldymą. Tuos, kurie liko prie senos liturgijos ir tradicijos, pavadino sentikiais, filiponais, raskolnikais (raskol – rusiškai skilimas). Sentikiai su savo religija, kultūra ir papročiais tai atnešta pas mus dalis senosios Rusijos. Jie dažniausiai užsiimdavo žemdirbyste, bet pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis tai medienos apdirbimas, stalystės ir dailidžių darbai. Vodzilkiuose dar yra keli mediniai namai, ūkiniai pastatai ir garinės pirtys. Medinė taip pat ir sentikių bažnyčia – 1921 metų šventykla. Kaimuose girdima kalba tai rusų kalbos dialektas. Iš Rusijas atėjo ir įprotis maudytis garinėje pirtyje vadinamoje „bania“. Vodzilkiuose galima išsimaudyti taip vadinamoje juodojoje pirtyje. Tokios pirties pastate, priešingai nei baltojoje pirtyje, nėra kamino, o dūmai išeina pro langus ir duris. Pirtys dažniausiai stovi prie tvenkinio arba upės, kur paneria žmonės po šiltos garinės pirties. Sentikiai dar ir šiandien, nepaisant asimiliacijos procesų, išsaugojo daug originalių koloritų, prisirišimų prie senų papročių, ritualų ir gyvenimo būdo. Tačiau jauni žmonės vis dažniau skuta barzdas, vartoja alkoholį, ruko cigaretes, susituokia su kitatikiais. Vodzilkiuose prieš karą gyveno apie šimtas šeimų, šiandien jų yra tik penkios. Per Vodzilkius eina pažintinis takas „Šešupės šaltiniai“ (U źródeł Szeszupy).

Smolnikai su Smolnikų panorama

Iki XVI amžiaus vidurio Smolnikų ir apylinkių srityje augo Mereckos girios miškai. Pastovios gyvenvietės pradžią suteikė karalienės Bonos laikais (1549) degutininkai, kurie perdirbinėjo iš naikinamų šioje girios dalyje medžių degutą. Kelios degutininkų būdų davė pradžią trylikos trolių kaimui, priklausančiam Vižainio valsčiui. Jam taip pat priklausė nedideli kaimeliai Jačnas ir Kailis. Gegužės 20 diena 1659 metais karalius Jonas Kazimieras privilegija davė Smolnikų kaimą Vižainio klebonui. Tačiau atskirą parapiją čia sukūrė tik 1919 metais. Dabar ji apima 21 kaimą, kur gyvena beveik 1000 tikinčiųjų. Įdomus praeities pėdsakas tai senos kapinės Solnikuose su medine koplytėle iš XVIII amžiaus pabaigos, dabar atnaujinta. Stovinti kalvoje šiuolaikinės architektūros bažnyčia virš 30 metų pakeičia seną medinę bažnyčią, kurį sudegė. Dabar Smolnikai tai kaimas su įžymiomis vasaros vertybėmis. Taip jie yra turistiniais vartais į šiaurinę SKP (Suvalkų kraštovaizdžio parko) dalį. Riedulys, esantis kryžkelėje, mini SKP paskyrimo ir Lenkijos Skautų Sąjungos Suvalkų būrio globos perėmimo faktą. Būnant Smolnikuose negalima apeiti dviejų vaizdingų taškų: SKP „perlo“ – ežerų Jačnos ir „Pas Poną Tadą“, iš kur išeina vienas gražiausių Suvalkijos vaizdų į Kleščovecko ežerus su egzotiškais pavadinimais: Purvino ežeras, Kailio ežeras ir Perto ežeras. Per kaimą eina pažintinis takas „Aplink Jačnos ežerą“ (Wokół jeziora Jaczno).

Archeologinis kompleksas Pilies Kalne
Pilies kalnas (228.1 m virš jūros paviršiaus) Šiurpilyje tai vienas gražiausių archeologinių objektų Lenkijoje. Kalva keturių ežerų apsuptyje yra labai vaizdinga, o ypač labai patogi gynybos atžvilgiu. Piliakalnis ir kartu esančios gyvenvietės yra pačioje Jotvos (Sūduvos) – vienos iš vienuolikos Prūsų genčių žemės širdyje. Buvusios jotvingių žemės apėmė be šiandieninės Suvalkijos taip pat ir pietvakarių Lietuvą bei dalį šiaurės Baltarusijos. Jotvingiai Šiurpilio apylinkėse atsirado greičiausiai IX amžiuje. Pilies kalne atsirado didingas miestas, kuris buvo apsuptas dviguba velenų liniją, o šlaito viduryje papildomai buvo pastatytas apatinis velenas. Padaryta čia ir daug kitų didelių statybos darbų. Prie įspūdingiausių reikia priskirti slėnio, jungiančio Tchličisko ežerą su Juodąja Šiurpilio ežero įlanka pertvarkymą. Slėnis buvo pagilintas, kad susidarytų kanalas, jungiantis du ežerus. Tai leido kontroliuoti vandens srautą tarp rezervuarų. Dabar jų veidrodžių lygio skirtumas viršija 3 metrus. Virš slėnio pastatytas tiltas jungiantis miestą su didžiausia gyvenviete. Įtvirtinimu buvo dvi dambos jungiančios Pustelnios salą su taip vadinamuoju Trečiuoju Lauku bei su šiauriniu ežero krantu, kas leisdavo sukaupti vandenis aplink pilies kalną. Įkūrimo visuma buvo apsupta dambomis bei stebėjimo bokštų sistema. Mieste šiuo laikotarpių nebuvo gyventa, jis pirmiausia tarnavo kaip prieglobsčio vieta karinės grėsmės atveju. Kasdieninis gyvenimas vyko aplinkinėse gyvenvietėse.
Vaivadijos sporto ir rekreacijos centras „Szelment”
Tai didžiausias Šiaurės Lenkijoje profesionalus žiemos sportų centras su penkiomis įvairaus sudėtingumo slidinėjimo trasomis. Vienoje pakalnėje yra natūralus latakas idealiai tinkantis snieglentėms. Pakalnėse yra dirbtinis sniegas ir yra ratrakuotos bei apšviestos, kas leidžia saugiai slidinėti ir sutemus. Slidininkai gali pasinaudoti 4 keltuvais 300-400 m ilgio bei šimtametriniu vaikams. Kartu su nakvynės baze centras praturtina vasaros pasiūlymą. Veikia golfo mini laukas, kurio plotas 3 tūkst. kv. m. Su 18 duobučių ir įrangos nuoma (golfo lazdos ir kamuoliukai). Didelę atrakciją sudaro linų ir laipiojimo parkas su penkiomis įvairaus sunkumo lygio trasomis bei vandens slidžių keltuvas 1500 m ilgio su moderniu paplūdimiu su šimtametrine kranto linija bei liftu neįgaliesiems.